Kaip tapti vilkiko vairuotoju ir ką reiškia šis darbas
2017 m. rugsėjo 8 d.Didelius vilkikus matome kasdien – miestų gatvėse, keliuose ar manevruojant mažose erdvėse, kai pristato prekes į parduotuves. Kiek mes žinome apie jų vairuotojų ir jų pačių darbą?
Krovininiai automobiliai ir sunkvežimiai yra dalis ekonomikos, jais pervežami dideli prekių kiekiai, be to, tai varomoji jėga kituose sektoriuose.
Lengvųjų ir krovininių automobilių kelių infrastruktūra yra bendra, tačiau galima teigti, kad paprastai jie važiuoja „lygiagrečiomis“ eismo juostomis. Bendravimas kelyje sukuria stereotipus, kai kurie jų yra tiesa, kai kurie – ne.
Visi džiaugiamės profesionaliu, draugišku bendradarbiavimu su kitais eismo dalyviais ir atvirkščiai – stebimės ilgomis eilėmis pasienyje, sprogusių padangų draiskanomis pakelėse ar neatsargiais degalų taupymo metodais?
Didžiausias pasaulyje sunkvežimių ir specialiosios technikos prekybos portalas „Mascus“, bendradarbiaudamas su transporto specialistais, pristato įžvalgą į sunkvežimių transporto pramonę. Šį kartą apie tai, kaip mokosi ir dirba tarptautinių pervežimų srityje didelių krovininių automobilių vairuotojai.
CE kategorija ir 95-asis kodas
Kaip ir kiekvienas eismo dalyvis, vilkikų vairuotojai pradeda nuo mokymosi vairuoti. Norėdami gauti teisę vairuoti sunkvežimį, jie turi dalyvauti C kategorijos vairuotojų kursuose. Juos sudaro vairavimo teorijos kursas (5–7 savaitės) ir praktinio vairavimo pamokos (ne mažiau kaip 15 valandų).
Jei nelankė, jiems reikės išmokti pirmosios pagalbos teikimo kursą ir, žinoma, gauti medicinos pažymą. Po to bus vairavimo teorijos, vėliau – valstybinis teorijos ir vairavimo egzaminai.
Tiksliai įvardyti kategorijos mokymosi išlaidų neįmanoma dėl skirtingų mokyklų ir besimokančiųjų lygio, bet apytikslė suma yra 350–400 eurų.
Norint vairuoti didelius vilkikus, tai yra automobilius su priekaba, reikia žengti kitą žingsnį – gauti CE kategoriją. Kursai trunka dvi savaites, o važiavimą būtina tobulinti mažiausiai 11 valandų. CE kategorijos kursų dalyviai turi būti bent 24 metų amžiaus. Profesinės kvalifikacijos tobulinimo mokymo kursą privaloma išklausyti kas 5 metus. Kursų apytikslė kaina – 350 eurų.
Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad kažkas norėtų tokios kategorijos dėl malonumo, mat sunkvežimio vairuotojo ir profesionalaus vilkiko vairuotojo darbas skiriasi.
Edmundas Uozuolniekas (Edmunds Ozolnieks) iš Saugaus eismo mokyklos („Drošas braukšanas skola“, DBS) sako, kad beveik dešimt metų galioja Europos direktyva, nustatanti, kad keleivinių ir krovininių transporto priemonių vairuotojai privalo turėti profesinės kompetencijos pažymėjimą dėl pradinės profesinės kvalifikacijos įgijimo ir periodinio mokymosi.
Kalbama apie vadinamąjį 95-ajį kodą arba profesinius vairuotojų mokymo kursus. Per 35 valandas išmokstamos ir pakartojamos temos, susijusios su saugos reikalavimais, vairavimo mokymu, nagrinėjami teisės aktai dėl vairuotojo darbo ir poilsio režimo, saugaus ir patogaus keleivių vežimo, krovinių tvirtinimo, aptariamos rizikos ir prevencijos priemonės siekiant išvengti nelaimių, OCTA draudimas, pažeidimų apskaitos taškų sistema ir kt.
Jeigu vairuotojui CE kategorijos kursus lanko dabar, kvalifikacijos tobulinimo mokymai yra privalomi ir po jų laikomas teorijos ir praktikos egzaminas. Profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursą vairuotojai privalo išklausyti periodiškai – kas 5 metus, neturint kursų baigimo pažymėjimo neleidžiama atnaujinti teisių.
Sausumos jūreiviai ir 30 valandų ciklas
Šiandienos tarptautiniai krovinių pervežimai yra organizuojami taip, kad vilkikai ir jų vairuotojai dirba kaip laivai ir jūrininkai: prekių priėmimo ir perdavimo vietos yra išsibarsčiusios visame žemyne, todėl kelyje gali tekti praleisti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Kadangi transporto bendrovės teikia savo paslaugas tokiame plačiame areale, labai įprasta, kad reisas ir prekių pasiėmimas prasideda kitoje šalyje.
Vilkiko ekipaže gali būti vienas vairuotojas, bet tolimuosiuose reisuose paprastai dirba du vairuotojai ir pagal taisykles jie laikosi 30 valandų ciklo: pagal jį kiekvienas vairuotojas vairuoja devynias valandas, ne vėliau kaip kas 4,5 valandos darydami pertrauką. Kitas tris valandas skiria kitoms užduotims, pavyzdžiui, pakrovimo ir iškrovimo darbams, o dar kitas devynias valandas jie skiria poilsiui.
Du kartus per savaitę vairuotojas gali vairuoti dešimt valandų, tačiau atitinkamai mažėja laikas, kuris gali būti skirtas kitam darbui ar laisvalaikiui.
Maris Dzelzgalvis (Māris Dzelzgalvis), vairuotojas-instruktorius, dirbantis bendrovėje „Kreiss“, aiškina, kad, nors vienam vairuotojui vairuoti devynias valandas ir negalima uždrausti, tačiau jis pataria jas padalyti į tris dalis ir vairuotojams keistis vietomis prie vairo. „Galiu pridurti, kad vairuodamas 4,5 valandos vairuotojas pervargsta. Dažnesnės pertraukos užima šiek tiek daugiau laiko (ir todėl, kad tachografuose reikia pakeisti skaitmeninius žemėlapius) ir sutrumpėja nuvažiuota kelio atkarpa, tačiau sumažėja ir nuovargio pavojus, padidėja galimybės atlikti nedidelius pakeitimus, pavyzdžiui, rasti stovėjimo vietą“, – sako Dzelzgalvis.
Nesunku suprasti, kad tokio režimo sunku laikytis. Todėl kartą per savaitę, priklausomai nuo reiso trukmės, būtina 24 arba 45 valandų pertrauka, kad vairuotojai tinkamai pailsėtų. Prancūzijoje galioja reikalavimas pertraukų metu miegoti ne automobilio kabinoje, o viešbutyje.
Didžiausias iššūkis – susikaupęs nuovargis ir kova su miegu
Lengvųjų automobilių vairuotojai turėtų būti pastebėję, kad vilkių keliuose daugiausia galima pamatyti naktimis. Dažniausiai taip yra todėl, kad vežėjai turi prisitaikyti prie klientų darbo valandų. Jei krovinys turi būti gautas ryte, pavyzdžiui, šiaurės Lenkijoje, iš Latvijos automobilis turi išvykti iš vakaro.
Kai kelyje turi praleisti kelias dienas, susidaro tam tikras ritmas. Per dieną miegant kabinoje, pradedamas jausti miego trūkumas ir padidėja nelaimingų atsitikimų tikimybė. Tai kelia pavojų ir konkretaus vilkiko ekipažui, ir kitiems eismo dalyviams. Per ilgesnį laikotarpį tokis darbo režimas gali kelti pavojų sveikatai, o ją CE kategorijos vairuotojai turėtų tikrintis kas penkeri metai.
Siekdami išlikti budrūs, vairuotojai imasi visokiausių gudrybių. Vieni rūko, kiti mėgsta garsiai klausytis muzikos, dar kiti geria energetinių gėrimų. „Kreiss“ specialistas Dzelzgalvis aiškina, kad nėra vieno būdo priversti save miegoti arba išlikti budriam.
Siekdamas sutelkti dėmesį, vairuotojas klausosi vietinių radijo stočių ir temperatūrą kabinoje nustato gerokai vėsesnę arba taip, kad vairuotojo pusėje būtų pučiamas šaltas oras. Padeda fizinis aktyvumas poilsio metu, beje, verčiau atsisakyti riebaus maisto, bet ne kiekvienas gali ar nori laikytis šių rekomendacijų.
Kalbant apie išorines aplinkybes – vilkikų vairuotojai susiduria su tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti: rūkas, vairavimas naktį (patiriama didžiausia žala regai), sningant, smarkiai lyjant; Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje papildomą nervinę įtampą sukelia labai intensyvus eismas.
Dzelzgalvio žodžiais tariant, šiuolaikinio vilkiku vairuotojai negali skųstis patogumų trūkumu, tačiau turėtų nepamiršti automobilio gabaritų ir svorio.
Kas ir kokio amžiaus turėtų rinktis šią profesiją? „Kreiss“ atstovas teigia, kad tai ne darbas, o greičiau gyvenimo stilius: ilgos kelionės ir ypatingos aplinkybės tinka tikrai ne visiems, tačiau kažkam vilkiko vairavimas tikrai yra svajonių darbas. Gal todėl, kad jau seniai tai nėra tik paprastas vairo sukiojimas.